1989-ųjų „Batmobile“: kas iš tikrųjų slėpėsi po Michaelo Keatono Batmano automobiliu?

1989 m. Timas Burtonas ekranuose pristatė gerokai tamsesnį Batmaną, nei daugelis žiūrovų buvo įpratę matyti iš ankstesnio televizijos serialo. Bruce'ą Wayne'ą ir Batmaną įkūnijo Michaelas Keatonas, o kartu su juo į kultūrą įvažiavo ir radikalus „Batmobile“ – ilgas, juodas, agresyvus automobilis, labiau primenantis karo mašiną nei sportinį kupė.

Daugeliui jis atrodė kaip futuristinis, beveik reaktyvinis Batmano ginklas. Tačiau po įspūdingu kėbulu slypėjo gerokai žemiškesnė istorija: senas amerikietiškas „Chevrolet“, filmavimo aikštelės inžinerija ir keli mėnesiai intensyvaus specialiųjų efektų komandos darbo.

Kaip gimė 1989-ųjų „Batmobile“?

Vizualinę filmo kryptį formavo prodiuserijos dizaineris Antonas Furstas. „Batmobile“ koncepcijos piešinius plėtojo iliustratorius Julianas Caldow. Tai nebuvo vieno žmogaus solo projektas – automobilis gimė kaip tipinė didelio filmavimo procesoio bendradarbiavimo dalis, kurioje dizaino idėjos, praktinis konstravimas ir filmavimo poreikiai ėjo greta.

Furstas norėjo, kad automobilis atrodytų ne kaip paprastas juodas sportinis „batmėnesio“ varijantas, o kaip Batmano šarvų tęsinys – sunki, grėsminga miesto kovos mašina. Dizaino paieškose buvo žvelgiama į skirtingas formas: reaktyvinius lėktuvus, karinę techniką, 4-ojo dešimtmečio druskos lygumų greičio rekordų automobilius ir 6-ojo dešimtmečio „Corvette Stingray“ stiliaus amerikietiško sportinio automobilio siluetus.

Caldow vėliau yra pasakojęs, kaip koncepcija tolstant nuo įprasto tamsaus sportinio kupė ėmė augti į kur kas didesnį, agresyvesnį ir labiau teatrališką objektą. Galutinis rezultatas buvo kompromisas tarp fantazijos ir praktikos: automobilis turėjo atrodyti kaip iš komiksų, bet vis tiek važiuoti filmavimo aikštelėje.

Po fantastiniu kėbulu – 1968 m. „Chevrolet Impala“

Čia prasideda svarbiausias faktinis skirtumas tarp to, ką žiūrovai matė ekrane, ir to, kas stovėjo už kameros.

Pasak amžininkų žiniasklaidos, filmui buvo nupirkti du seni 1968 m. „Chevrolet Impala“ automobiliai. Jie buvo išardyti, prailginti, išplėsti ir paversti dviem veikiančiais „Batmobile“.

Tikroji to meto mechaninė bazė buvo gerokai žemiškesnė, nei skelbė kai kurios reklaminių tekstų fantazijos:

• „Chevrolet“ 327 kubinių colių V8 variklis;
• automatinė transmisija;
• stipriai modifikuota, prailginta važiuoklė ir individualus kėbulas;
• automobiliai buvo iš tikrųjų vairuojami.

Svarbu pabrėžti: tikrojo filmavimo automobilio nereikėtų vadinti reaktyviniu. Daugelis internete kartojamų „Batmobile“ specifikacijų aprašo ne fizinius filmavimo automobilius, o išgalvotą Batmano mašiną – tokią, kokia ji egzistuoja filmo pasaulyje ir reklaminėje medžiagoje.

Ne 500 km/val. – tikrasis „Batmobile“ buvo gerokai lėtesnis

Vienas dažniausių mitų apie 1989 m. „Batmobile“ – neva jis galėjęs pasiekti apie 300 mylių per valandą ar net 500 km/h greitį, o jo nosyje slypėjęs tikras reaktyvinis variklis.

Specialiųjų efektų vadovas Johnas Evansas amžininkams nurodė kitokį skaičių. Pirmojo filmavimo automobilio greitis Britanijos „Ministry of Works“ bandymų trasoje siekė 92,7 mph – maždaug 149 km/h.

Pasak Evanso, automobilis nebuvo nei turbiuotas, nei pripūstas kompresoriumi. Didžiulis priekinis „turbinos“ įsiurbimas pirmiausia buvo vizualinio dizaino dalis – būdas padaryti nosį grėsmingą ir „lėktuvišką“, o ne tikras varomosios jėgos šaltinis.

Todėl teiginiai apie 300+ mph / 500+ km/h greitį, reaktyvinę trauką ar ekstremalų greitėjimą priklauso išgalvotai ar reklaminei „Batmobile“ specifikacijai. Jie neturėtų būti pateikiami kaip tikrojo filmavimo automobilio duomenys.

Kaip buvo sukurtas „reaktyvinio variklio“ efektas?

Galinės liepsnos, kurios ekrane atrodė kaip reaktyvinio variklio pėdsakas, realybėje nebuvo varomosios jėgos rezultatas.

Pasak Evanso, efektui naudotas oro ir parafino (žibalo) mišinys, kuris buvo išleidžiamas ir uždegamas esant slėgiui. Tai buvo kino triukas, o ne tikras reaktyvinis variklis.

Į dizainą buvo įkomponuotos ir orlaivių dalys: amžininkų pranešimuose minima, kad nosies elementai siejami su orlaivių komponentais, o kabinoje – su lėktuvišku prietaisų skydeliu. Dalis prietaisų veikė, kiti egzistavo pirmiausia dėl išvaizdos – kad interjeras primintų naikintuvo kabiną labiau nei įprasto automobilio saloną.

Praktiška buvo ir galinio vaizdo sistema: vietoj klasikinio veidrodėlio veikė atgal nukreipta vaizdo kamera.

Du automobiliai ir trys mėnesiai darbo

Abu filmavimo „Batmobile“ su savo komanda pastatė specialiųjų efektų vadovas Johnas Evansas. Iki filmavimo pradžios komandai liko maždaug trys mėnesiai.

Amžininkų žiniasklaida nurodė, kad abiejų automobilių pastatymas 1989 m. kainavo apie 250 000 JAV dolerių.

Automobiliai turėjo skirtingas roles. Vienas buvo laikomas geresnės būklės – artimiems planams ir įprastoms scenoms. Antrasis buvo naudojamas ten, kur rizikuota jį apgadinti: pavyzdžiui, važiuojant per ilgą liepsnų ir sprogimų ruožą.

Tai tipinė kino praktika: turėti „švarų“ automobilį kamerai ir „darbinį“ – pavojingesniems triukams.

Michaelas Keatonas vos tilpo į savo „Batmobile“

Viena lengvesnių užkulisių istorijų susijusi su pačiu Batmanu.

Julianas Caldow, kurdamas žemą kabiną, atsižvelgė į Michaelo Keatono ūgį. Vėliau paaiškėjo, kad jis nepakankamai įvertino aukštas Batmano kostiumo ausis. Dėl ypač žemo stogo ir stumdomo gaubto tai virto praktine problema.

Amžininkų pranešimuose rašoma, kad pneumatiškai valdomas stumdomas gaubtas kelis kartus užkliūdavo už smailų Batmano ausų.

Kita detalė – pats vairavimas. Pasak Evanso, Michaelas Keatonas „Batmobile“ vairavo santykinai nedaug. Didžiąją dalį važiavimo atlikdavo specialiųjų efektų komandos vairuotojai, geriau pažinoję sunkiai valdomą ir neįprastą automobilį.

Tai nereiškia, kad Keatonas „nemokėjo vairuoti“. Tai greičiau tipinė kino logika: sudėtingą, brangų ir nepatogų filmavimo automobilį patikėti žmonėms, kurie jį pažįsta geriausiai.

Net kūrėjas su juo nesusitvarkė

Net pats dizaino krypties autorius Antonas Furstas greitai pajuto, koks nepatogus gali būti šis automobilis.

Amžininkų pasakojimu, Furstas bandė „Batmobile“ vairuoti Gothamo aikštelėje, užvažiavo ant šaligatvio, numušė „No Waiting“ ženklą, vėliau apsisuko Gotham Square aikštėje ir trenkėsi į City Hall dekoraciją. Dėl to teko taisyti dalį paties „Batmobile“.

Trumpa istorija, bet ji gerai parodo skirtumą tarp to, kaip automobilis atrodo ekrane, ir to, koks jis buvo valdyti realybėje.

Kino ginklai ir Batmano technologijos

1989 m. „Batmobile“ ekrane buvo siejamas su visa eile įspūdingų „ginklų“ ir sistemų: dviem priekiniais kulkosvaidžiais, dūmų efektais, alyvos pėdsako sistema, kablio įranga, šarvų / skydo idėja, turbinine nosimi ir orlaivių įkvėpta kabina.

Dalį šių elementų filmavimo aikštelėje buvo galima realiai demonstruoti kaip efektus ar rekvizitus – pavyzdžiui, hidraulika keliamos priekinės ginklų imitacijos ar specialiųjų efektų užtaisai. Tačiau svarbu juos aiškiai skirti:

tai kino įranga, efektai, rekvizitai ar išgalvotos Batmano pasaulio galimybės – ne įrodymas, kad kiekvienas „ginklas“ buvo pilnai funkcionali tikro pasaulioginklų sistema.

Žiūrovas ekrane matė karo mašiną. Už kadro dažnai stovėjo kino triukas, dekoracija ir kruopščiai surežisuotas efektas.

„Batmobile“ sugrįžo 1992 metais

Tas pats dizainas sugrįžo ir 1992 m. filme „Batman Returns“, kuriame Batmaną vėl vaidino Michaelas Keatonas. Būtent 1989–1992 m. siluetas ilgam tapo siejamas su Timo Burtono Gothamu: ilgas, žemas, juodas, su dramatiškomis uodegos pelekų linijomis ir „turbinine“ nosimi.

Filmavimui naudoti du pagrindiniai automobiliai, o vėliau Warner Bros. užsakymu buvo gaminami ir papildomi reklaminiai bei parodiniai egzemplioriai. Todėl šiandien kalbant apie „originalų“ 1989 m. „Batmobile“ verta būti atsargiems: ne kiekvienas išlikęs juodas Burtono stiliaus automobilis automatiškai yra tas pats pirmasis filmavimo egzempliorius.

Kodėl šis „Batmobile“ vis dar išsiskiria?

Nereikia skelbti jo „geriausiu visų laikų Batmobile“, kad pripažintume, kodėl jis išlieka ypatingas.

Jį atpažįstame iš ekstremaliai ilgų ir žemų proporcijų, turbiną primenančios nosies, dramatinių galinių pelekų ir keisto mišinio: 4-ojo dešimtmečio greičio rekordų formų, orlaivių estetika ir amerikietiško sportinio automobilio įtakos. Svarbu ir tai, kad tai buvo fiziškai pastatyta, vairuojama kino konstrukcija – ne vien kompiuterinė iliuzija.

Ekrane Burtono „Batmobile“ atrodė beveik antgamtiška Batmano mašina. Už kadro tai buvo sumani XX a. 9-ojo dešimtmečio filmų gamybos išmonė, pastatyta ant senų „Chevrolet“ pamatų.

Būtent tas kontrastas – tarp mitinės specifikacijos ir tikrojo metalo – ir padaro 1989 m. „Batmobile“ tokią įdomią automobilių istorijos temą.

Šaltiniai

• Los Angeles Times — „The New Batmobile: Caped Crusader's Sinister-Looking War Wagon Is Part Comic Book, Part High-Tech, All Muscle“ (1989-06-12)
• Brick Fanatics — „Designing the 1989 Batmobile with concept artist Julian Caldow“ (1 dalis)
• Brick Fanatics — „Designing the 1989 Batmobile with Julian Caldow“ (2 dalis)
• Petersen Automotive Museum — 1989 Batmobile
• Wikimedia Commons — „The frontview of BATMOBILE in BATMAN the movie.jpg“ (Tokumeigakarinoaoshima, CC BY-SA 4.0)
• Wikimedia Commons — „The rearview of BATMOBILE in BATMAN the movie.jpg“ (Tokumeigakarinoaoshima, CC BY-SA 4.0)